1 skyrius. Vaikystė tarp dviejų pasaulių
Moyshe Kulbak gimė 1896 m. kovo 20 d. Smurgainyse – miestelyje, esančiame dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Tuo metu šis regionas priklausė Rusijos imperijai, jame gyveno įvairiakalbės bendruomenės, puoselėjančios skirtingas religines tradicijas ir kultūrines tapatybes.
Kulbakas augo žydų šeimoje ir įgijo išsilavinimą, kuriame šiuolaikinis mokymas derėjo su tradicinėmis religinėmis studijomis. Jis lankė valstybinę žydų mokyklą ir chederį – tradicinę pradinę žydų mokyklą, kurioje vaikai mokėsi hebrajų kalbos ir studijavo religinius tekstus. Vėliau mokslus tęsė ješivose, tarp jų ir garsiojoje Valažino ješivoje.
Ši patirtis atvėrė jam skirtingus pasaulio suvokimo būdus. Tradiciniai žydų tekstai perteikė pasakojimus, argumentus, interpretacijas ir klausimus, keliavusius iš kartos į kartą. Aplink esantys miesteliai ir bendruomenės suteikė kitokių žinių: kasdienio gyvenimo ritmą, kaimynų balsus ir kultūrų įvairovę, formavusią šį regioną.
Jaunam žmogui, kuris ateityje taps rašytoju, tai buvo pasakojimų kupinas pasaulis. Senosios tradicijos gyvavo greta šiuolaikinių idėjų, o pažįstami vietos gyvenimo išgyvenimai galėjo būti susiję su klausimais, gerokai pranokstančiais bet kurio vieno miestelio ribas.
Vėlesnėje Kulbako kūryboje atsispindėjo šis turtingas kultūrinis paveldas. Žydų tautosaka ir mistinė mintis tapo svarbiais jo literatūrinės vaizduotės elementais, tačiau jis taip pat žvelgė už tradicijos ribų ir tyrinėjo kintančias šiuolaikinės Europos literatūros formas bei idėjas.
Vaikystė nenulėmė visų būsimos jo kūrybos krypčių. Ji suteikė jam kai ką daug patvaresnio – kultūrinį žodyną, padėjusį tyrinėti istoriją, tikėjimą, tapatybę ir neapibrėžtą jį supančio pasaulio ateitį.
2 skyrius. Mokytojas, atradęs savo kalbą
Pirmojo pasaulinio karo metais Kulbakas dirbo mokytoju Kaune, kuris tuo metu buvo žinomas ir vokišku bei rusišku pavadinimais – Kovno arba Kowno. Mokytojo darbas leido jam kasdien bendrauti su jaunais žmonėmis, kurių gyvenimą, kaip ir jų šeimų, formavo neramus laikotarpis.
Iš pradžių Kulbakas poeziją rašė hebrajų kalba. Netrukus jis perėjo prie jidiš – kalbos, kuria kalbėjo daugelis Rytų Europos žydų bendruomenių. Šis pasirinkimas jį įtraukė į sparčiai besiplečiančią literatūrinę kultūrą, atrandančią naujus skaitytojus ir kuriančią naujas meninės raiškos formas.
1916 m. buvo išspausdintas jo eilėraštis Shterndl, reiškiantis „Mažoji žvaigždė“. Jis tapo plačiai žinomas ir galiausiai buvo paverstas populiaria daina. Eilėraštis, prasidėjęs kaip vieno autoriaus kūrinys, galėjo peržengti knygos puslapių ribas ir įsilieti į kitų žmonių atmintį bei balsus.
1919 m. Kulbakas persikėlė į Vilnių – miestą, kuriame klestėjo turtingas žydų kultūrinis ir intelektinis gyvenimas. 1920 m. čia jidiš kalba buvo išleistas pirmasis jo poezijos rinkinys Shirim – Eilėraščiai.
Kulbakui rašymas tapo daugiau nei asmeniniu užsiėmimu. Jis dalyvavo kultūriniame gyvenime, kuriame literatūra buvo pasitelkiama paprastų žmonių patirčiai, žydų tradicijų paveldui ir šiuolaikinės žydų tapatybės galimybėms tyrinėti.
Jidiš buvo ne tik bendravimo priemonė. Tokių rašytojų kaip Kulbakas rankose ši kalba tapo pajėgi perteikti sudėtingus filosofinius klausimus, ryškius miesto vaizdus, humorą, ilgesį ir vaizduotės pasaulius.
Netrukus jo kūrybinis kelias nuvedė jį už Vilniaus ribų – į platesnį Europos literatūrinį gyvenimą.
3 skyrius. Miestai jo vaizduotėje
1920–1923 m. Kulbakas gyveno Berlyne – svarbiame meninių eksperimentų ir intelektinių diskusijų centre. Miestas subūrė įvairių šalių ir tradicijų žmones, tarp jų rašytojus, ieškojusius naujų poezijos, teatro ir prozos formų.
Berlynas ryškiai kontrastavo su religinėmis mokyklomis ir mažesnėmis bendruomenėmis, kurios formavo ankstyvąjį Kulbako gyvenimą. Miesto gatvės, teatrai, galerijos ir literatūriniai sambūriai atspindėjo pasaulį, sparčiai besikeičiantį po Pirmojo pasaulinio karo.
Kulbakas perėmė šiuolaikinės Europos kultūros elementus, tačiau kartu toliau rėmėsi žydų istorija, tautosaka ir mistika. Jo kūryboje susiformavo savitas tradicinių ir eksperimentinių elementų derinys.
Tarp svarbiausių jo kūrinių buvo 1924 m. išleistas romanas Meshiekh ben Froim, angliškai žinomas kaip Efraimo namų Mesijas (The Messiah of the House of Ephraim). Šiame kūrinyje remiamasi žydų mistinėmis tradicijomis ir istorine vaizduote, o paveldėtos idėjos paverčiamos šiuolaikine literatūrine fikcija.
Jis taip pat parašė romaną Montog, arba Pirmadienis (Monday), išleistą 1926 m., ir poemą Vilne, susijusią su Vilniumi ir publikuotą tuo pačiu dešimtmečiu. Šiuose kūriniuose miestai ir bendruomenės buvo daugiau nei veiksmo vietos – jie tapo erdvėmis, kuriose susidūrė atmintis, tikėjimas, istorija ir šiuolaikinis gyvenimas.
Kulbakas ne tik aprašė vietas, kuriose gyveno. Jis jas transformavo kalba. Miestas galėjo tapti sapnu, istorine mįsle arba scena, kurioje žmonės stengiasi suprasti savo laikmetį.
Grįžęs į Vilnių, jis mokytojavo žydų mokyklose ir mokytojų seminarijoje, kartu rašė literatūros kritikos straipsnius bei kūrinius. 1927 m. buvo išrinktas Vilniaus žydų PEN klubo pirmininku – tai liudijo jo autoritetą literatų bendruomenėje.
Tuo metu jo kūryba jau buvo tapusi platesnės diskusijos apie žydų literatūros ateitį Rytų Europoje dalimi.
4 skyrius. Zelmenjaneriai ir besikeičiantis pasaulis
1928 m. Kulbakas persikėlė į Minską, kur įsiliejo į kitokią, tačiau glaudžiai susijusią kultūrinę aplinką. Minskas buvo tapęs svarbiu jidiš literatūros centru sovietinėje Baltarusijoje. Miestas suvedė jį su rašytojais, redaktoriais, vertėjais ir kultūros institucijomis.
Jis aktyviai dalyvavo jidiš kalbos literatūriniame gyvenime ir vertė baltarusių poeziją į jidiš kalbą. Vertimas leido literatūrinėms idėjoms peržengti kalbų ribas ir vienos kultūrinės bendruomenės kūrybą pristatyti kitos bendruomenės skaitytojams.
Pati Kulbako kūryba taip pat toliau plėtojosi. Vienas žinomiausių jo kūrinių buvo Zelmenyaner – prozos kūrinys, kurio dalys buvo publikuotos 1931 ir 1935 metais. Jame vaizduojama žydų šeima ir besikeičiantis jos pasaulis. Pasitelkdamas humorą, socialinį stebėjimą ir turtingus kasdienio gyvenimo vaizdus, autorius tyrinėjo žydų visuomenę veikusias permainas.
Jo kūryba galėjo būti žaisminga ir satyriška, tačiau po humoru slypėjo rimti klausimai. Kas nutinka šeimai, kai jos tradicijos susiduria su sparčiai besikeičiančia politine ir socialine tvarka? Kaip žmonės gali išsaugoti savo tapatybę, kai juos supantis pasaulis reikalauja gyventi pagal naujas taisykles? Ar bendruomenė gali keistis neprarasdama visko, kas ją daro išskirtinę?
Kulbakas šiuos klausimus nagrinėjo pasitelkdamas veikėjus, scenas, prisiminimus ir vaizduotės struktūras, o ne pateikdamas paprastus atsakymus.
Tačiau kultūrinis pasaulis, kuriame jis kūrė, darėsi vis pavojingesnis. Sovietų valdžia vis labiau spaudė rašytojus ir menininkus prisitaikyti prie oficialių politinių reikalavimų. Kultūrinė nepriklausomybė galėjo būti laikoma įtartina, o ryšiai už Sovietų Sąjungos ribų – panaudoti kaltinimams nelojalumu pagrįsti.
Kulbako literatūriniai pasiekimai negalėjo apsaugoti jo nuo šios atmosferos. Tas pats pasaulis, kuris anksčiau suteikė galimybių publikuotis ir keistis kultūrine patirtimi, virto vieta, kurioje rašytojai galėjo būti pasmerkti dėl savo kilmės, ryšių ar tariamų ideologinių skirtumų.
Nepriklausomos meninės raiškos galimybės vis siaurėjo, o pasekmės netrukus tapo tragiškos.
5 skyrius. Balsas, kurio istorija negalėjo ištrinti
1937 m., Didžiojo teroro laikotarpiu, sovietų valdžia ėmė persekioti rašytojus, intelektualus ir įvairių šalies kultūrinių bendruomenių narius.
Kulbakas buvo suimtas 1937 m. rugsėjo 11 d. Jis buvo apkaltintas antisovietine veikla ir tariamais ryšiais su Lenkijos žvalgyba. Šie kaltinimai priklausė platesniam politinių represijų modeliui, kai išgalvoti arba politiniais motyvais grindžiami kaltinimai buvo naudojami prieš žmones, laikytus valstybės priešais.
1937 m. spalio 28 d. karinis tribunolas nuteisė jį mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas Minske spalio 29 dieną.
Jam buvo keturiasdešimt vieneri metai.
Jo mirtis tapo didesnės jidiš ir baltarusių kultūrinio gyvenimo katastrofos dalimi. Rašytojai ir intelektualai buvo sušaudyti, įkalinti arba nutildyti. Jų šeimos liko nežinioje, o knygos ir pjesės galėjo išnykti iš viešojo gyvenimo.
Daugelį metų tikrosios Kulbako likimo aplinkybės liko neaiškios. Paskutines jo gyvenimo dienas gaubė klaidinga informacija ir nežinomybė, o jo palaikų vieta nebuvo nustatyta vėlesniems tyrėjams prieinamuose dokumentuose.
1956 m. jis buvo reabilituotas. Šis sprendimas paneigė jam pareikštų kaltinimų pagrįstumą, tačiau negalėjo sugrąžinti iš jo atimtų metų ar kūrinių, kuriuos jis dar būtų galėjęs parašyti.
Tačiau jo literatūrinis palikimas išliko. Efraimo namų Mesijas, Pirmadienis, Zelmenjaneriai, jo poezija ir pjesės toliau traukė skaitytojų bei mokslininkų, besidominčių šiuolaikinės jidiš literatūros turtingumu, dėmesį.
Kulbako istorija primena, kad rašytojo gyvenimas ir jo kūryba ne visada eina tuo pačiu keliu. Politinis smurtas gali nutraukti žmogaus gyvenimą, tačiau knygos ir toliau keliauja per kartas ir valstybių sienas.
Miestai, kuriuos jis pažinojo, pasikeitė. Aplink jį skambėjusios kalbos pasikeitė. Politinis pasaulis, kuris jį sunaikino, nugrimzdo į istoriją.
Tačiau jo kūryboje keliami klausimai išlieka: kaip žmonės gyvena su savo atmintimi, kaip bendruomenės reaguoja į pokyčius ir kaip vaizduotė gali išsaugoti žmogaus patirties sudėtingumą.
Rašytojas negali kontroliuoti to, ką istorija padaro jo gyvenimui. Tačiau išlikęs eilėraštis, iš naujo atrastas romanas ar išverstas puslapis gali atgaivinti pokalbį, kurį kažkas kadaise bandė nutildyti.