1 skyrius. Jaunas vyras iš Ponių
Anatol Volny – literatūrinis Anatol Iustynavič Ažhirėj, baltarusių rašytojo, išgarsėjusio poezija, proza, žurnalistika, dramaturgija ir kino scenarijais, slapyvardis. Jis gimė 1902 m. gruodžio 2 d. Ponių geležinkelio stotyje, tuo metu buvusioje Rusijos imperijos Minsko gubernijoje. Jis augo tarnautojų šeimoje ir pirmąjį išsilavinimą įgijo Igumeno gimnazijoje, o vėliau tęsė mokslus geležinkelininkų mokykloje Marijinoje Gorkoje.
Volny brendo didelių politinių ir socialinių sukrėtimų laikotarpiu. Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija ir pilietinis karas pakeitė regioną, kuriame jis gyveno. 1920 m. jis savanoriškai įstojo į Raudonąją armiją ir dalyvavo to meto karo veiksmuose. 1921 m. demobilizuotas jis grįžo į civilinį gyvenimą ir įsitraukė į naujas Sovietų Baltarusijos kultūrines bei politines institucijas.
Jo patirtis buvo dalis kartos, kuri tikėjo, kad nauja visuomenė gali sukurti ir naują kultūros pasaulį, gyvenimo. Volny literatūra tapo būdu tyrinėti šį pasaulį – ne pasitelkiant vieną literatūros formą, o kuriant įvairių rūšių pasakojimus.
2 skyrius. Minsko literatūrinis gyvenimas
Po karinės tarnybos Volny dirbo Baltarusijos komjaunimo Centro komitete ir bendradarbiavo su laikraščiu „Jaunasis artojas“ („Малады араты“). Jis taip pat studijavo Baltarusijos valstybiniame universitete. 1922 m. jis pradėjo publikuoti savo literatūros kūrinius ir netrukus tapo aktyviu Baltarusijos kultūrinio gyvenimo dalyviu.
1923 m. Volny įstojo į „Maladniak“ – literatūrinę asociaciją, vienijusią jaunus baltarusių rašytojus. 1928 m. jis pradėjo bendradarbiauti su „Polymia“ – dar viena svarbia literatūrine asociacija. Šios bendrijos telkė rašytojus, redaktorius ir dailininkus, siekusius apibrėžti šiuolaikinės baltarusių literatūros galimybes.
Volny kūryba buvo itin įvairiapusė. Jis išleido poezijos rinkinių, tarp jų „Komjaunimo nata“ (1924 m., kartu su A. Aleksandrovičiumi), „Juodgarbanis džiaugsmas“ (1926 m.) ir „Tau“ (1927 m.). Jis taip pat rašė trumpąją prozą, pjeses, humoristinius eskizus ir satyrinius feljetonus. Įvairių žanrų pasirinkimas atspindėjo energingą rašytojo kūrybinį temperamentą: jį domino ir rimtos temos, ir kasdienio gyvenimo komedija.
3 skyrius. Nuotykiai, humoras ir netikėti siužetai
Volny tapo vienu pirmųjų autorių, plėtojusių nuotykinį žanrą baltarusių prozoje. 1925 m. pasirodė romanas „Vilkiukai“, parašytas kartu su A. Aleksandrovičiumi ir Ales Dudar. Kiti jo prozos kūriniai – „Du“ (1925 m.) ir „Antonas Savickis“ (1927 m.). Šie kūriniai priklausė literatūrinei aplinkai, kurioje rašytojai eksperimentavo pasakojimo formomis ir ieškojo naujų būdų šiuolaikiniam gyvenimui vaizduoti.
Humoras buvo dar viena svarbi jo kūrybos dalis. Volny publikavo feljetonus ir satyrinius kūrinius, kartais pasirašydamas slapyvardžiu Alioša. Jo knygoje „Kaimynai“ (1932 m.) susipynė humoras ir socialiniai stebėjimai. Pasitelkdamas satyrą jis galėjo nagrinėti aplinkinių žmonių įpročius, prieštaravimus ir pretenzingumą.
Jis taip pat rašė teatrui – kūrė pjeses ir draminius kūrinius bendradarbiaudamas su kitais autoriais. Užuot apsiribojęs poezija ar proza, Volny pereidavo nuo vieno žanro prie kito ir tyrinėjo, kaip skirtingos formos gali pasiekti skirtingas auditorijas.
Literatūrinių gebėjimų įvairovė buvo vienas iš išskirtinių jo karjeros bruožų: jis galėjo parašyti eilėraštį, sukurti nuotykių istoriją, humoristinį eskizą arba siužetą scenai.
4 skyrius. Iš puslapio į kino ekraną
1920-ųjų pabaigoje Volny pradėjo dirbti kino dramaturgijos srityje. Kinas rašytojams siūlė kitokį pasakojimo būdą: vaizdai, judesys, montažas ir dialogai galėjo atgaivinti išgalvotus pasaulius plačiajai auditorijai.
Tarp jo scenarijų – „Pušys ošia“, „Viešbutis „Savojus““ ir „Gimusi ugnyje“, siejami su 1929–1930 m.; „Saulėtas žygis“ (1931 m.) ir „Naujoji tėvynė“ (1935 m.). Šie projektai rodo, kaip jo kūryba peržengė knygų ir laikraščių ribas ir tapo tuo metu besivysčiusios kino kultūros dalimi.
Volny nuopelnai sulaukė oficialaus pripažinimo. 1935 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos meno veikėjo vardas. 1934 m. jis taip pat tapo BSSR Rašytojų sąjungos nariu.
Tačiau kultūrinė aplinka, kurioje jis dirbo, vis labiau priklausė nuo politinių reikalavimų. Rašytojai ir menininkai vienais metais galėjo būti šlovinami už savo indėlį, o jau kitais – paskelbiami valstybės priešais. Pripažinimas nesuteikė patikimos apsaugos nuo represinės sistemos.
5 skyrius. Naktis, privertusi kartą nutilti
1936 m. lapkričio 4 d. Volny buvo suimtas Minske. Stalino Didžiojo teroro laikotarpiu kaltinimai priklausymu tariamoms kontrrevoliucinėms organizacijoms buvo naudojami rašytojams, mokslininkams, menininkams ir daugeliui kitų žmonių persekioti. 1937 m. spalį neteisminė institucija nuteisė Volny mirties bausme, o 1937 m. spalio 29 d. jis buvo sušaudytas Minske. Jam buvo trisdešimt ketveri metai.
Jo egzekucija įvyko vienu tamsiausių baltarusių kultūros istorijos laikotarpių. Naktį iš 1937 m. spalio 29-osios į 30-ąją buvo nužudyta daug baltarusių inteligentų ir kultūros veikėjų. Jų mirtys sugriovė literatūrines bendruomenes ir atėmė iš šalies rašytojus, kurių kūryba dar tik skleidėsi. Volny gyvenimas ir likimas prisimenami kaip dalis šio platesnio baltarusių kultūrinio gyvenimo naikinimo.
1957 m. gruodžio 3 d. sovietų valdžia Volny po mirties reabilitavo. Šis sprendimas pripažino, kad byla prieš jį neturėjo teisėto pagrindo, tačiau negalėjo grąžinti kūrybinio darbo metų, iš kurių jis buvo atimtas.
Anatol Volny paliko poezijos, prozos, satyros ir dramaturgijos kūrinių, taip pat kino scenarijų. Jo karjera atskleidžia baltarusių kultūros eksperimentų platumą XX a. 3–4 dešimtmečiais ir pražūtingas politinių represijų pasekmes žmonėms, prisidėjusiems prie šios kultūros formavimo.
Istorinė pastaba
Anatol Volny – literatūrinis Anatol Iustynavič Ažhirėj (1902–1937), baltarusių poeto, prozininko, žurnalisto, dramaturgo ir scenaristo, slapyvardis. Jis dalyvavo literatūrinių asociacijų „Maladniak“ ir „Polymia“ veikloje, rašė nuotykinę prozą bei satyrą, taip pat kūrė kelių filmų scenarijus. 1936 m. jis buvo suimtas, 1937 m. spalio 29 d. sušaudytas Minske, o 1957 m. po mirties reabilituotas.
Šis straipsnis yra istorinė biografija. Rašytojo literatūrinės reikšmės vertinimai grindžiami dokumentuotais duomenimis apie jo kūrinius ir kultūrinę veiklą; jam nepriskiriamos išgalvotos citatos.