Mykhail Semenko (1892–1937): Poetas, iš naujo kūręs ukrainiečių poeziją

1 skyrius. Berniukas, kuris girdėjo miestą

Kartą plačių laukų ir senų kaimų krašte gyveno berniukas, vardu Mykhail, kuris tikėjo, kad pasaulis kalba su juo.

Vėjas šnabždėjo kviečiuose, pravažiuojančių vežimų ratai dainavo mažas daineles, o lietaus lašai barbendavo į langus tarsi nekantrūs pirštai.

Tačiau garsiausiai iš visų kalbėjo miestas.

Jo tramvajai dardėjo gatvėmis, laikrodžiai ginčijosi tarpusavyje, o kaminai į dangų leido tamsius debesis, kurie raitydavosi lyg milžiniški klaustukai.

„Kodėl eilėraštis visada turi skambėti taip, kaip anksčiau parašyti eilėraščiai?“ – svarstė Mykhail.

Jo mokytojas pirmenybę teikė eilėms, kurios pakluso įprastoms taisyklėms, o suaugusieji šypsodavosi kaskart, kai jis užduodavo neįprastų klausimų.

„Nes taip rašoma poezija“, – atsakydavo jie.

Mykhail pažvelgė pro klasės langą į tramvajų, dardantį aplink gatvės kampą.

„Galbūt poezija tiesiog pamiršo, kaip klausytis“, – sušnibždėjo jis.

Tą vakarą jis atsivertė savo užrašų knygelę ir parašė eilutę apie tramvajų, kuris svajojo tapti kometa.

Puslapyje ši eilutė atrodė keistai.

Mykhail nusišypsojo.

Pirmą kartą jis pajuto, kad eilėraštis gali atverti duris, kurių anksčiau niekas nepastebėjo.

2 skyrius. Senų žodžių muziejus

Bėgo metai, ir Mykhail tapo poetu.

Vieną žiemos naktį jis susapnavo atradęs muziejų, pilną eilėraščių. Muziejus stovėjo viduryje tylios aikštės, o jo langai švytėjo po sidabriniu mėnuliu.

Viduje kiekvienas eilėraštis buvo užrakintas stikliniame eksponatų dėkle.

Vieni buvo įrėminti auksiniais rėmais, kiti papuošti aksominėmis juostelėmis, o dar kiti stovėjo ant marmurinių postamentų po lentelėmis su užrašais: Tobula. Neliečiama. Niekada nekeisti.

Prie Mykhail prišlubčiojo senas prižiūrėtojas.

„Šie eilėraščiai yra neįkainojami“, – pasakė jis. „Niekam neleidžiama pakeisti nė vieno žodžio vietos.“

„O kas, jeigu žodis nori keliauti?“ – paklausė Mykhail.

„Žodžiai nekeliauja.“

„O jeigu jie nori skraidyti?“

„Žodžiai neskraido.“

Mykhail priėjo prie dėklo, kuriame buvo mažytis žodis: rytojus.

Stebimas jis virpėjo.

Mykhail pridėjo ranką prie stiklo, ir žodis staiga išsprūdo iš dėklo. Jis nuskriejo per kambarį, palikdamas paskui save sidabrinį pėdsaką.

Tuomet iš kito dėklo ištrūko laisvė, paskui ją – miestas, svajonė ir galimybė.

Netrukus šimtai žodžių skriejo per muziejų tarsi ryškiaspalviai paukščiai.

Prižiūrėtojas bandė juos sugauti, tačiau žodžiai išsprūsdavo jam iš tarpupirščių.

„Sustok!“ – sušuko jis. „Tu naikini kolekciją!“

„Ne“, – atsakė Mykhail. „Aš leidžiu jai kvėpuoti.“

Jis pabudo dar prieš saulėtekį, o šalia gulėjo atversta užrašų knygelė.

Muziejus buvo dingęs, tačiau jo langai išliko Mykhail vaizduotėje.

Jis pradėjo rašyti eilėraščius, laužančius įprastus dėsningumus, pergrupuojančius žodžius ir kvestionuojančius mintį, kad poezija visada turi atrodyti ir skambėti vienodai.

Šią laisvę jis pavadino eksperimentu.

Kiti ją pavadins ukrainiečių futurizmu.

3 skyrius. Neįmanomų mašinų miestas

Netrukus Mykhail įsivaizdavo dar vieną vietą: miestą, kuriame pastatai galėjo judėti, laikrodžiai plaukioti, o kiekviena gatvė turėjo savitą ritmą.

Pačiame centre stovėjo didžiulė mašina, vadinama Rytojaus varikliu.

Ji buvo surinkta iš tramvajų varpelių, spaustuvių presų, dviračių ratų, popieriaus skiaučių ir šimtų mažyčių krumpliaračių.

Mašina turėjo vienintelę paskirtį: kurti naujus pasaulio matymo būdus.

Kiekvieną rytą aplink ją susirinkdavo žmonės.

Kepėjas prašė geresnės krosnies.

Muzikantas prašė melodijos.

Vaikas prašė laiptų, kuriais būtų galima užkopti į debesis.

Tačiau variklis tylėjo.

Jo krumpliaračiai kartą apsisuko ir sustojo.

„Jis sugedo“, – pareiškė meras.

„Galbūt jam reikia kuro“, – pasakė mechanikas.

„Galbūt jam reikia naujo projekto“, – pasiūlė dailininkas.

Mykhail apžiūrėjo mašiną. Kiekvienas krumpliaratis buvo nupoliruotas, kiekvienas ratas kruopščiai sulygiuotas, o visos instrukcijos surašytos pagal seną taisyklių knygą.

Tuomet jis pastebėjo kai ką keisto: mašinoje nebuvo vietos netikėtai idėjai.

Jis paėmė tuščią popieriaus lapą ir nupiešė duris ten, kur, pasak taisyklių knygos, jų niekada negalėjo būti.

Meras suraukė kaktą.

„Juk durys taip nedaromos!“

„Tuomet galbūt turėtume sukurti kitokias duris“, – atsakė Mykhail.

Jis atidarė įsivaizduojamas duris.

Vėjo gūsis pralėkė pro variklį ir išblaškė popierius po gatves. Krumpliaračiai ėmė suktis, o mašina suskambo tarsi tūkstantis mažyčių varpelių.

Kepėjas gavo saulėgrąžos formos krosnį.

Muzikantas atrado melodiją, slypinčią lietaus garse.

Vaikas užkopė debesų laiptais ir grįžo su kišene, pilna žvaigždžių.

Miestas netapo tobulas.

Jis tapo kupinas galimybių.

Ir Mykhail suprato, kad nauja idėja neprivalo sunaikinti visko, kas sena. Jai tereikia padaryti vietos tam, ko dar niekada nebuvo.

4 skyrius. Naktis, kai dingo žodžiai

Vieną rudenį miestą apgaubė pilkas rūkas.

Jis slinko gatvėmis ir kiemais, lindo pro durų apačią ir uždengė virš parduotuvių kabančius iškabas.

Iki ryto žmonės pamiršo kai kuriuos žodžius.

Knygininkas nebegalėjo prisiminti žodžio „klausimas“.

Muzikantas pamiršo žodį „laisvė“.

Vaikai neberado žodžio „rytojus“.

Kaskart, kai kas nors bandydavo išsakyti neįprastą mintį, nuo aukščiausio bokšto pasigirsdavo varpo dūžis.

„Vartokite tik patvirtintus žodžius“, – paskelbė balsas iš bokšto. „Neįprastos idėjos kelia sumaištį.“

Iš pradžių žmonės pakluso.

Jie kalbėjo trumpais sakiniais ir kartojo tas pačias istorijas. Nustojo kurti dainas, nes kiekviena nauja melodija skambėjo pernelyg kitaip nei ankstesnė.

Rytojaus variklis ėmė lėtėti.

Jo ratai atšalo, o miestas prarado spalvas.

Mykhail stovėjo aikštėje, rankose laikydamas užrašų knygelę.

Jis žinojo, kad žodžiai gali būti pavojingi tiems, kurie bijo klausimų. Tačiau taip pat žinojo, kad tyla negali amžinai apsaugoti miesto.

Todėl jis pradėjo rašyti.

Jis parašė eilėraštį apie langą, kuris atsisakė likti uždarytas.

Parašė dar vieną apie mažytę sėklą, dygstančią pro akmeninę sieną.

Trečiąjį – apie paukštį, nešantį neužbaigtą dainą virš stogų.

Jis perskaitė eilėraščius balsu.

Maža mergaitė prisiminė žodį „rytojus“.

Knygininkas prisiminė žodį „klausimas“.

Muzikantas prisiminė žodį „laisvė“ ir pradėjo groti.

Vienas po kito žmonės susigrąžino prarastus žodžius.

Rūkas neišnyko iš karto. Kai kurie žmonės vis dar bijojo, o bokštas ir toliau skambino įspėjamuoju varpu.

Tačiau miestas prisiminė kai ką svarbaus: žodį galima paslėpti, knygą galima atimti, poetą galima nutildyti, tačiau idėja vis tiek gali keliauti iš vieno žmogaus pas kitą.

5 skyrius. Eilėraštis, išgyvenęs laikrodį

Po daugelio metų Mykhail atsidūrė tamsiame kambaryje su siauru langu.

Miestas už lango buvo tylus, ir jis nebegirdėjo tramvajų.

Jį suėmė valdžia, bijojusi nepriklausomo mąstymo. Jam pateikti kaltinimai buvo sufabrikuotos bylos dalis, o 1937 m. spalį, Stalino Didžiojo teroro metu, jam buvo įvykdyta egzekucija Kyjive.

Tikrasis Mykhail Semenko prie savo darbo stalo nebegrįžo.

Tačiau pasakos pasaulyje Rytojaus variklis buvo paslėpęs mažytę jo vaizduotės dalelę pačiame seniausiame savo krumpliaratyje.

Tas krumpliaratis buvo ne didesnis už sagą.

Daugelį metų jis gulėjo po dulkių sluoksniu, o miestas aplink jį keitėsi. Gatvės buvo perstatomos, pastatai nyko, o naujos kartos augo nežinodamos poeto, kuris kadaise metė iššūkį taisyklėms, vardo.

Tuomet vieną pavasario rytą į seną biblioteką užėjo vaikas.

Pamirštoje lentynoje vaikas aptiko eilėraščių knygą.

Kai kurios eilutės atrodė neįprastai. Kai kurie žodžiai, regis, šokinėjo per puslapį. Eilėraščiai ne visada elgėsi taip, kaip iš jų buvo tikimasi.

Vaikas vieną jų perskaitė balsu.

Kažkur po miestu pasisuko mažytis krumpliaratis.

Paskui dar vienas.

Netrukus Rytojaus variklis vėl pradėjo tyliai dūgzti.

Vaikas negalėjo sugrąžinti poeto ar panaikinti neteisybės, kuri atėmė jo gyvybę. Tačiau galėjo skaityti jo kūrybą, užduoti klausimus ir kurti kažką naujo.

Lauke tramvajus, skardžiai sužvangėjęs, pasuko už kampo.

Vaikas atsivertė užrašų knygelę ir pradėjo rašyti eilėraštį apie tramvajų, kuris svajojo tapti kometa.

Ir kažkur didžiuliame žodžių mieste atsivėrė durys.

Ne į praeitį.

Į ateitį.