Yevhen Pluzhnyk (1898–1936)

1 skyrius. Berniukas, kuris klausėsi tylos

Gyveno kartą plačioje ir ramioje stepėje berniukas, vardu Yevhen, gebėjęs išgirsti tai, ko kiti žmonės dažnai nepastebėdavo.

Jis girdėdavo žolės atodūsį po vasaros audros, tylų sėklos spragtelėjimą jai nukritus į sausą žemę ir tylą, kuri apgaubdavo nepatogų klausimą, į kurį niekas nenorėdavo atsakyti.

Jo namai stovėjo toli nuo didžiosios upės, kurią vieną dieną jis pamils, tačiau atrodė, kad vėjas neša pasakojimus iš tolimų kraštų.

Kai kiti vaikai lenktyniaudavo per laukus, Yevhenas kartais pasilikdavo ir stebėdavo, kaip virš horizonto renkasi debesys.

– Ko tu klausaisi? – klausdavo jo draugai.

– Pasaulio, – atsakydavo jis.

Jie juokdavosi, nes pasaulis ir taip atrodė pakankamai triukšmingas.

Tačiau Yevhenas žinojo, kad garsiausi garsai ne visada yra svarbiausi. Išsigandęs žmogus gali kalbėti pašnibždomis. Vienišas žmogus gali apskritai netarti nė žodžio.

Vieną vakarą po krūmu jis rado mažą paukštelį sulaužytu ir virpančiu sparnu.

Jis parsinešė jį namo abiem rankomis, iš seno šaliko padarė lizdelį ir liko šalia jo iki pat ryto.

Tą naktį paukštelis negiedojo.

Tačiau Yevhenas vis tiek pasiliko.

Po daugelio metų jis prisimins tą tylų budėjimą kaskart, kai bandys parašyti eilėraštį apie kančią: kartais pirmasis gerumo veiksmas tėra buvimas šalia žmogaus, kuris neberanda savo balso.

2 skyrius. Miestas prie upės

Kai Yevhenas užaugo, jis išvyko į Kyjivą, kur Dnipro upė tekėjo pro kalvas, tiltus ir gatves, pilnas nepažįstamų veidų.

Miestas nuolat keitėsi. Rytiniame rūke skambėjo tramvajų varpeliai, turgaus prekeiviai šaukėsi pirkėjų, o šaligatviais skubėjo praeiviai.

Tačiau upė tekėjo savo ritmu.

Yevhenas dažnai vaikščiodavo jos pakrantėmis, palto kišenėje nešiodamasis užrašų knygelę.

Jis stebėjo moterį, besidalijančią duona su nepažįstamuoju. Matė vienišą senolį, sėdintį ant suoliuko, ir vaiką, besivejantį per šaligatvį skriejantį lapą.

Atrodė, kad kiekvienas žmogus nešiojasi nematomą istoriją.

Vieną popietę Yevhenas atsisėdo po medžiu ir atsivertė savo užrašų knygelę.

Jis pabandė parašyti eilėraštį apie upę, tačiau kiekvienas sakinys skambėjo pernelyg iškilmingai.

Jis išbraukė žodžius ir pradėjo iš naujo.

Upė nebuvo nei karalius, nei didvyris. Jai nereikėjo skelbti apie savo didybę. Ji tiesiog nešė dangaus, tiltų, paukščių ir prie jos krantų ateinančių žmonių atspindžius.

Yevhenas ėmė suprasti, kad keli nuoširdūs žodžiai gali sutalpinti daugiau tiesos nei tūkstantis gražių frazių.

Nuo tada jis ieškojo kiekvienos akimirkos esmės: minties, slypinčios po žodžiais, liūdesio, paslėpto po šypsena, mažytės šviesos, kuri išlieka, kai visa kita paskęsta tamsoje.

O Dnipro tapo jo tyliuoju palydovu.

3 skyrius. Neužbaigtų eilėraščių sodas

Vieną rudens naktį Yevhenas susapnavo, kad prie upės atrado slaptą sodą.

Vietoj gėlių jame augo eilėraščiai.

Vieni stiebėsi ant plonų žalių kotelių. Kiti vijosi aplink senus medžius tarsi vijokliai. Keletas slypėjo po žeme, laukdami, kol kas nors juos atras.

Sodo centre stovėjo sodininkas sidabriniais plaukais, vilkintis nukritusiais lapais nusėtą apsiaustą.

– Sveikas atvykęs, – pasakė sodininkas. – Kiekvienas čia augantis eilėraštis prasidėjo nuo kažko, ko žmogus negalėjo pamiršti.

Yevhenas priėjo prie mažo augalėlio, ant kurio žydėjo vienintelis blyškus žiedas.

– Apie ką šis eilėraštis? – paklausė jis.

– Apie motiną, laukiančią savo sūnaus, – atsakė sodininkas.

Netoliese vėjyje virpėjo kitas augalas.

– O šis?

– Apie žmogų, praradusį savo namus.

Yevhenas pastebėjo plikos žemės plotelį, kuriame niekas neaugo.

– O kas turėtų augti čia?

Sodininkas atsiklaupė ir palietė žemę.

– Eilėraštis, kuris dar nerado savo žodžių.

Yevhenas atsisėdo šalia tuščio plotelio. Jis galvojo apie žmones, kuriuos matė Kyjive: apie jų rūpesčius, gerumą ir tylų gebėjimą ištverti.

Jis užrašė eilutę savo užrašų knygelėje ir švelniai įspaudė puslapį į žemę.

Nieko neįvyko.

Jis laukė.

Tuomet išdygo mažytis žalias daigelis.

Sodininkas nusišypsojo.

– Matai? Eilėraščio negalima priversti pražysti. Jam reikia tiesos, kantrybės ir erdvės augti.

Likusią sapno dalį Yevhenas praleido prižiūrėdamas sodą. Jis laistė gležnus žiedus, rinko nukritusias šakas ir nelietė tuščio žemės plotelio.

Kai pabudo, aušra jau šviesino jo langą.

Jis suprato, kad poezija ne visada reiškia didingo atsakymo paieškas. Kartais tai tiesiog pastangos palikti šiek tiek vietos kito žmogaus skausmui.

4 skyrius. Žiema be paukščių

Vieną žiemą miestą apgaubė siaubinga tyla.

Iš pradžių viskas atrodė įprasta. Sniegas dengė stogus, upė tekėjo po pilku dangumi, o žmonės skubėjo į vidų, norėdami pasislėpti nuo šalčio.

Tuomet dingo paukščiai.

Prie turgaus nebesibūrė žvirbliai. Varnos nebekarksėjo medžiuose. Atrodė, kad net upės pakrantė pamiršo savo muziką.

Netrukus tyla apėmė ne tik paukščius.

Žmonės ėmė kalbėti tyliau. Knygos dingo iš lentynų. Rašytojams buvo įsakyta kartoti žodžius, kuriais jie netikėjo.

Yevheno sapne virš miesto iškilo tamsus bokštas, tarsi perspėjamai pakeltas pirštas.

Iš aukščiausio jo lango pasigirdo balsas.

– Galima pasakoti tik tam tikras istorijas.

Žmonės pažvelgė vieni į kitus, bijodami atsakyti.

Yevhenas atsivertė savo užrašų knygelę. Jis norėjo parašyti apie dingusius paukščius, tačiau žodžiai neateidavo.

Jis prisiminė sodą ir tuščią žemės plotelį.

Galbūt, svarstė jis, kai kurios tiesos tokios skausmingos, kad net poetui reikia laiko, kol jis išdrįsta jas ištarti.

Jis parašė vieną sakinį.

Paskui kitą.

Jis rašė apie žmogų, vienišą stovintį sniege, apie ranką, tiesiamą per tamsų kambarį, ir apie mažą paukštelį, laukiantį po stogu, kol praeis audra.

Tą naktį jo eilėraščiai nesugrąžino paukščių. Jie neprivertė bokšto išnykti.

Tačiau moteris, perskaičiusi jo žodžius, prisiminė, kad nėra viena.

Jaunas vyras rado drąsos švelniai prabilti į išsigandusį brolį.

O kažkur po sniegu sėkla vis dar liko gyva.

Yevhenas ėmė suprasti, koks pavojingas gali būti baimės primestas tylėjimas. Jis taip pat suprato, kad žodžiai gali tapti prieglobsčiu – ne tokiu, kuris sustabdo kiekvieną audrą, bet tokiu, kuris padeda žmonėms ją ištverti kartu.

5 skyrius. Upė, kuri prisiminė

Metai darėsi vis tamsesni.

Valdžia ėmė suiminėti ukrainiečių rašytojus ir menininkus. 1934 m. Yevhen Pluzhnyk buvo suimtas pagal sufabrikuotus politinius kaltinimus. Mirties bausmės nuosprendis vėliau buvo pakeistas įkalinimu, o jis išsiųstas į atokiose Solovkų salose įsikūrusį lagerį.

Ten, toli nuo Kyjivo ir Dnipro, jis sunkiai susirgo.

Pasakoje upė išgirdo šią žinią.

Ji negalėjo perplaukti jūros ir jo pasiekti. Negalėjo atrakinti kalėjimo vartų ar parnešti jo namo.

Tačiau kiekvieną naktį ji rinkdavo mėnulio atspindžius ir siųsdavo juos pasroviui, tarsi neštų žinią per tamsą.

Vienas atspindys pasiekė tiltą.

Kitas nuplaukė pro tylų sodą.

Trečias palietė langą kambario, kuriame vaikas skaitė seną knygą.

Vaikas surado Yevhen Pluzhnyk eilėraštį ir lėtai jį perskaitė.

Žodžiai nenurodė vaikui, ką galvoti. Jie kvietė jį įsižiūrėti į pasaulį: į jo kančią, švelnumą, prabėgančias akimirkas ir žmones.

Vaikas užvertė knygą ir pažvelgė į upę.

– Ar tu jį prisiminsi? – paklausė jis.

Upė tekėjo po tiltu.

Ji prisiminė žmones, vaikščiojusius jos pakrantėmis, rankas, ištiestas vienas kitoms, ir balsus, kurie išnyko dar nespėję užbaigti savo istorijų.

Yevhen Pluzhnyk mirė nuo tuberkuliozės lageryje 1936 m. vasario 2 d., toli nuo upės, kurią mylėjo.

Tačiau jo eilėraščiai toliau keliavo.

Jie keliavo iš vieno skaitytojo pas kitą, išgyveno ilgus represijų metus ir rado naujus namus knygose bei žmonių atmintyje.

Upė negalėjo sugrąžinti poeto į pasaulį.

Tačiau ji galėjo padaryti kai ką kita.

Ji galėjo nešti jo žodžius tolyn.

Ir kaskart, kai kas nors sustodavo prie vandens, atidžiai įsiklausydavo ir vietoj abejingumo pasirinkdavo gerumą, upė prisimindavo dar vieną vardą.